Nerono mirtis

Mihailo Aleksejevičiaus Kuzmino draminis šedevrilas „Nerono mirtis“ (1929) skaitytojui greičiausiai nežinomas. Siauruose Rusijos modernizmo gerbėjų ratuose jam suformuota įdomi, bet paslaptinga išraiška, nes vaizduodamas Neroną ir jo „dvynį“, rusų rašytoją Pavelą Lukiną, Kuzminas pasitelkia ezopo kalbą.
Šis leidinys siekia kelių tikslų, ir pirmiausia – supažindinti skaitytoją su pamirštu šedevru. Vieną „Nerono mirties“ interpretaciją pateikė menininkė Tatjana Svirina, kita, akademinio komentaro forma, – filologė Lada Panova.
Knyga skirta visiems, kurie domisi Kuzmino kūryba, Rusijos modernizmu, ankstyvąja Sovietų sąjungos literatūra, gerokai pamiršta, bet vis dar aktualia dramaturgija.