Žmonių giminė

Žmonių giminė (1947) - autobiografinis pasakojimas, tiksliau, tikra istorija - pirmoji ir paskutinė Roberto Antelmo (1917-1990), prancūzų rašytojo, poeto, pasipriešinimo dalyvio, knyga, yra unikalus liudijimas, aprašantis žmonių dehumanizaciją stovyklose ir tą valią gyventi, dėl kurios žmogus - nepaisant nieko - išlaiko savo priklausomybę žmonijai.

Pradžioje beveik nepastebėta, knyga laikui bėgant buvo išversta į kelias Europos kalbas ir sukėlė visą seriją išsamių filosofinių interpretacijų stovyklos gyvenimo fenomenui - įkalintųjų, sargybinių, bendrininkų įvykiams. Apie Antelmo knygą rašė Žoržas Bataille'as ir Morisas Blanchot, Sara Kaufman ir Edgaras Morenas, Philippe’as Lacoue-Labarthe'as ir Jean-Lucas Nancy, Marguerite Duras ir Georges Perec, teigęs, kad su šios knygos atsiradimu literatūra iš naujo gimė.