Chasidizmas, atsiradęs pirmoje XVIII amžiaus pusėje tarp Rytų Europos žydų, siekė ne tiek formaliai laikytis tradicijų, kiek gyvai, emociškai dalyvauti dvasiniame gyvenime. Jis probudino istorinę atmintį, perduodamas iš kartos į kartą kelių šimtmečių tautos istorijos siužetus, ir įkvėpė – taip pat ir dabar įkvėpia – naujo, savito folkloro atsiradimą, kurio šaknys remiasi į realius įvykius.
Izraelio rašytojas Jakovas Šehteras, rašantis rusų kalba, jau daugelį metų renka ir užrašo jam pasakotas chasidų istorijas. Šios pasakos yra ramios, kaip upės tėkmė, bet tam tikru momentu siužetas staiga pakyla aukštyn – pabaiga pasirodo esanti netikėta, kartais triukšminga, o herojų išmintingi posakiai skamba kaip apreikšti dalykai. Šiose istorijose persipina pasaka ir pamokslas, moralinis mokymas ir kronika. Viską lemia konkretūs vietos, tam tikras laikas, ir dažnai išlieka dalyvių vardai ir pavardės. Ir tokiuose pasakojimuose tikrumas yra svarbesnis už meninę fantaziją.
Manoma, kad chasidų istorijos išgyveno tik kai kurių atmintyje. „Tai ne visai tiesa, – sako autorius. – O tiksliau, visai ne tiesa. Pasaulis aplink mus pilnas nuostabių istorijų, neįtikėtinų įvykių, nuostabių nuotykių. Kad juos pamatytume, reikia tik šiek tiek pakeisti žvilgsnio kampą.“
Leidinys skirtas etnografams, literatūrologams, religijotyrininkams, istorikams ir susidomėjusiems skaitytojams.