Angolų juodaodis drasko saulę

Šis romanas ne apie moterį, o apie kūrybą ir autoriaus teisę.
Jo herojė yra jėgos nešėja, stovinti už kūrybos, per ją romanas tyrinėja, kaip suformuota autoriaus teisė žmogaus gyvenime.
Jos jėga veikia kaip katalizatorius: Brios buvime sustiprinami kitų talentai, impulsai, ambicijos.
Brio — muzikos terminas, reiškiantis gyvybingumą, impulsą, garsinį poveikį, ji sustiprina viską, ko liečia. Šalia jos kitose aštrėja jausmai, talentai, troškimai, kūrybinė energija. Ne visi sugeba tai iškęsti. Kūrybos jėga reikalauja jausti ir mylėti visomis kryptimis, bet žmogaus gyvenimas visada yra ribotas ir struktūrizuotas.
Romane nagrinėjama, ką reiškia būti savo gyvenimo autoriumi — ir kas nutinka, kai ši teisė perleidžiama kitam, pasisavinama iš išorės, prarandama nesąmoningu sutikimu arba atmetama dėl baimės ir pareigos.
Romanas rodo, kad bandymas gyventi taip, tarsi būtum vienintelis savo lemties autorius, yra tiek pat destruktyvus, kiek visiškas atsisakymas autoriaus teisės.

Pagrindinis romano judėjimas ne tiek sugrįžimas prie autoriaus teisės, kiek suvokimas to, kad autoriaus teisė niekada nepriklauso vienam žmogui. Žmogaus gyvenimą veikia ne tik dabartiniai sprendimai ir aplinkybės, bet ir praeitis, vaikystė, giminė, peizažas, atmintis, kalba, sutiktieji žmonės — ir galų gale visa visata.
Žmogus egzistuoja daugybės autorių lauke, o brandumas slypi gebėjime juos girdėti.