Aš visada esu silpnojo pusėje: dienoraščiai, pokalbiai, fotobiografija

Elizaveta Glinka (1962–2016), žinoma kaip Daktaras Liza, – reanimatologas, paliatyviosios medicinos specialistas. Įkūrė pirmąjį hospisą Ukrainoje, Kijeve, kuruodavo hospisų darbą Rusijos miestuose, Serbijoje ir Armėnijoje; sukūrė Tarptautinę labdaros viešąją organizaciją „Teisinga pagalba“; gydė, maitino ir aprūpino benamius; organizavo sergančių ir sužeistų vaikų evakuaciją iš Donbaso. Žuvo lėktuvo katastrofoje virš Juodosios jūros 2016 metų gruodžio 25 dieną, lydėdama vaistų ir įrangos siuntą į ligoninę Sirijoje.
Daktaras Liza – tai slapyvardis, po kuriuo Elizaveta Glinka 2005 metais pradėjo rašyti dienoraštį „Gyvame žurnale“, kad pasakotų sergančiųjų, praleidžiančių paskutines dienas jos įkurtame hospise Kijeve, istorijas. Ji buvo įsitikinusi, kad visiškai kiekvienas žmogus, kas jis bebūtų gyvenime, kuo bebūtų išgarsėjęs ir ką bebūtų padaręs, turi teisę išvykti oriai – be skausmo, be pažeminimų, nepaliktas, nepamirštas. Šią nuomonę ji bandė perduoti ir kitiems. Knygos pagrindą sudaro Elizaveta Glinkos dienoraščiai; antrąją dalį sudaro atrinkti interviu, kuriuose ji daug kalba apie savo darbą, savo globotinius ir – visai mažai – apie save; paskutinė dalis – jos fotobiografija. Knygoje taip pat yra Evgenijaus Vodolazkino įžanga ir Gleb Glinkos atminties eskizas. Dienoraščiai papildyti unikaliais Sergejaus Gollerbacho piešiniais.