Templiečiai: gyvenimas po mirties. Žukovas D.V.

Kodėl reikia dar vienos knygos apie templiečius?
Kiekvienais metais išeina vis daugiau knygų ir publikacijų apie riterius su baltais apsiaustais ir raudonu kryžiumi. Kas toliau jaudina žmones šioje mums laike tokioje nutolusioje, jau beveik pamirštoje epochoje?
Kas gi čia yra?
Atrodo, kad viskam priežastis yra tai, ką mes vadiname paslaptimi: kažkas neapčiuopiamo, viršytinio ir tuo pačiu metu visai artimo, viliojančio savo prieinamumu ir paskutinę akimirką bespręstančio nuo mūsų smalsių minčių. Tai, kas nesiduoda, nepaisant jokių "rimčiausių" mokslinių tyrimų. Ši neapčiuopiama egzistuos tol, kol gyva pati legenda apie Šventyklos riterius. Pradedant Volframu fon Ešenbachu ir Roberu de Boronu ir iki Apolono Andrejevičiaus Kareliną legendos apie Šventyklos ordino jaudina mūsų vaizduotę, verčia būti kiek mažiau materialistais, nei mus kasdien daro gyvenimas; pažadina mūsų sielose tai, kas kartą buvo vadinama svajone, meile gražiam, žygdarbiui, nuotykiams.
Templiečių ordinas nemirė tolimais 1312 metais, kaip jam buvo numatyta pagal popiežiaus bulių Vox in excelso apie jo paleidimą, nei nuėjo į niekieno išnykimą su Didžiojo magistrato Žako de Mole mirtimi 1314 metais.
Ši knyga apie tai, kaip klostėsi templiečių ordino gyvenimas po jo žlugimo, kokiais keliais ėjo riterių dvasia, palikdama savo pėdsaką istorijoje, legendose, o svarbiausia – žmonių sielose, kuriems ši dvasia ir toliau išlieka ne tik tuščiu garsu, bet kažkuo labai artimu ir šeiminiu.