Palikta carinė šeima. Carinis Selo — Tiumenė — Jekaterinburgas. 1917–1918

Sergejus Vladimirovičius Markovas – baltosios emigracijos atstovas, monarchistas, buvęs karininkas. Pirmajame pasauliniame kare jis savanoriu įstojo sulaukęs 16 metų ir lemtingą 1917-ųjų metų susidūrė dar jaunas, aštuoniolikametis kornetas, tačiau jau su sunkiomis fronto žaizdomis ir Georgijaus kryžiais už drąsą. Sergejus Markovas tarnavo Krymo raitelių pulke, kurio šefė buvo imperatorienė Aleksandra Fedorovna, rūpestingai ir motiniškai elgėsi su savo karininkais, taip pat ir su „mažuoju“ Markovu, kaip ji jį vadino. Buvęs kornetas visą gyvenimą išlaikė ištikimybę savo „valstybinei šefei“.

Jis buvo vienas iš nedaugelio karininkų, bandžiusių padaryti nors ką, kad išgelbėtų carinę šeimą, kuri po Vasario revoliucijos buvo suimta, net nuvyko į Tiumenę pasekęs į tremtį imperatorienę ir jos artimuosius. Deja, stebėti iš tolo suimtus ir neturėti galimybės kuo nors padėti buvo nepakeliamai sunku. O suteikti veiksmingą pagalbą jų išlaisvinimui, nekelti pavojus carų šeimos narių gyvybėms, jaunas kornetas net su kelių draugų pagalba nesugebėjo.

1928 metais Vienoje pasirodė Sergejaus Markovo atsiminimų knyga „Palikta carinė šeima“, kurioje jis pasakoja apie viską, ką išgyveno Rusijos revoliucijos metu, apie žmones iš artimiausios carinės šeimos aplinkos ir apie tai, kaip jie atskleidė save baisiais tautos sukilimo dienomis, apie prasidedančią Rusijoje Pilietinį karą ir apie nuverstus monarchus, kuriems nebuvo kam padėti paskutinėmis gyvenimo dienomis…