Ta, kuri švilpia

Ilgai lauktas paskutinis romanas „Frederikos kvartetas“, laikomas galbūt pagrindiniu britų imperijos riterės Antonijos Susan Bayett kūriniu. Tetralogija rašyta ketvirtį amžiaus, o jos siužetas taip pat apima ketvirtį amžiaus, tuo tarpu pirmieji du romanai („Dama sode“, „Gyvas daiktas“) pasirodė dar prieš laimintį Bukerio premiją tarptautinį bestselerį „Turėti“, o trečias ir ketvirtas – po to.
Taigi, Frederika Poter – buvusi Jorkšyro mokinė ir Kembridžo absolventė, buvusi Herefordšyro dvaro žmona, o dabar vieniša motina vidury psichodelinio „svyruojančio Londono“ 1960-aisiais – tęsia gyvenimą aplink meno maištininkų, rašytojų ir poetų. Jai jau nebeužtenka mokyti dailės mokykloje ir užsiimti literatūrine kritika, ir ji įsivelia į naują nuotykį: tampa populiarios mokslo televizijos laidos „Veidrodis“ vedėja, kiekvienu jos įrašu paneigdama seną posakį: „Moteriai švilpti – kaip vištai skristi: taip pat negerai“. Tuo tarpu Šiaurės Jorkšyro universiteto surengta visapusiška konferencija „Kūnas ir mintis“ graso virsmiu studentų maištu, o senoje Dan-Veil-Hall dvare charizmatiškas pamokslininkas, save vadinantis Džošas Agnic, įkūrė tikrą manicheizmo kultą…