Mano gyvenimo novelės

Ši knyga — ne memuarai, nors joje Natalia Sats prisimena daug dalykų ir žmonių. «Kelionė per vienos gyvenimo epizodus, sustojimai prie įdomių žmonių» — taip ji apibrėžė savo «Novelų» žanrą. Neįprastas žanras, apie kurį nieko nesakyta literatūros mokslų vadovėliuose.
Natalia Sats pati buvo neįprasta asmenybė.
Ji gimė XX a. pradžioje, «dar carizmo laikais», ir išgyveno visą sudėtingą ir kartais baisų XX amžių beveik iki jo pabaigos. Ir ne tik išgyveno — ištvėrė visus išbandymus, išlaikė ir nesusvyravo. Viskas, apie ką svajojo, išsipildė: Natalia Sats vardu pavadintas jos įkurtas Almaty vaikų ir jaunimo teatras ir unikalus, pasaulyje analogų neturintis Vaikų muzikos teatras Maskvoje, Vernadsky prospekte.
«Nuo vaikystės man buvo išmokyta pastebėti įdomų kiekviename žmoguje. … Žmogaus studija! Kokia būtina mokslas! … Teatro mene be jos nieko nesukursi, nepavyks pritraukti kitų».
Kiekvienas, kas perskaitys šią knygą, pamatys šį autorės didelį susidomėjimą aplinkiniais žmonėmis, jų stebėjimu, bandymais iššifruoti kiekvieną, pastebėti jo unikalumą, išskirtinį bruožą. O žmonės, su kuriais Natalia Sats susitiko savo «kelionėje per gyvenimą», — tokie pat nepaprasti, įdomūs, ryškūs kaip ir ji pati, ji savo orbitą pritraukdavo tik tokius. Tai Paustovskis ir Einšteinas, Stanislavskis ir Michailas Kolycovas, Aleksejus Tolstojus ir Sergejus Prokofjevas ir daugelis, daugelio kitų.
«Mano gyvenimo novelės» — intriguojantis skaitymas: tai epochos dokumentas, pasakojimas apie žmones ir įvykius, o svarbiausia, pati Natalijos Sats gyvenimo istorija, istorija, kuri šimtą kartų įdomesnė nei bet kuris romanas.