Kai per televiziją buvo rodomas «Ilgas kelias kopose», miestų gatvės ištuštėjo. Olegas Rudnevas papasakojo istoriją, kuri sukelia tikras ir stiprias emocijas. Ir pirmiausia — beribį užuojautą herojams, kurie galbūt būtų laimingi, jei ne… Nei karas, nei valdžios pasikeitimas, nei baisios aplinkybės.
Marta ir Artiūras eidavo vienas kitam priešais trisdešimt metų ir nė minutei nenustodavo mylėti, nepamiršdavo vienas kito. Meilė saugojo juos, neleido pražūti, išnykti. Jie sau leido svajoti ir tikėti, o ši svajonė darė juos laisvais.
Šiandien, praėjus daugeliui metų, knyga vis dar skaitoma su didele įdomumu, būtent todėl, kad ji apie tikrą gyvenimą, kuriame gėris ir blogis visuomet šalia ir nėra absoliučios laimės, bet yra meilė, kuri, kaip apdovanojimas, duodama tiems, kurie ja tiki.