Šiek tiek apie monstrus

Sofjos Roļduginas, Ženijos Jurkinos ir Džezebel Morgano žodžiai skamba kaip žingsniai tankiame miške, kur naktis nesibaigia. Čia šnarėjimas tampa balsais, namai atrodo gyvi, o tylūs muzikos kūriniai — spąstai tiems, kurie drįsta klausytis.

Čia princesės nesitiki išgelbėjimo, lopšinės užmigdina amžiams, raganos pasakoja savo istorijas, o monstrai kalba balsais, kuriuose lengva atpažinti save. Tai pasakos, kurios nerekomenduojamos vaikams — per daug baisios, per daug tikros.

Poetika, kur žibinto šviesa drebą prieš tamsą ir kiekvienas skaitytojas rizikuoja atrasdamas už teksto savo paties baimę.