Šamanai liemeninės upės

Daniilui visai nepatinka šiaurinis miestelis, į kurį jis turėjo persikelti su tėvais. Buvę draugai juokauja žinutėse, klausdami, ar jis jau matė baltuosius lokius ir ar jo nevalgė gyvą garsieji šiauriniai uodai, bet nuo to vienišumas tik stiprėja, ir jis vis labiau nori grįžti namo. Į gimtąjį Saratovą, toliau nuo keistų saulėtų naktų, ledinės upelės ir neaiškių vietinių žodžių bei papročių. O dar su Daniilu čia vyksta kažkas keisto. Dėl nepažįstamos merginos jis beveik nuskendo — bet jo gelbėtojas tvirtina, kad jokios merginos nebuvo. Mugėje jis susipažįsta su malonia suvenyrų pardavėja — o ji kodėl tai nerodoma vaizdo įraše. Ir vietinis kalvis, kuris atrodo supranta, kas čia vyksta, panašu, slepia svarbiausius dalykus. Ir štai jau viena virš lygumos sklando rūkas, ir groja savo seną dainą varganas, ir keliauja, linguodami rūke iltimis, požeminių elnių šešėliai, o senelis iš vietinių dvasių hë-hë skundžiasi keliu, pramintu per šventą žemę... Daniilui lieka tik viena — išsiaiškinti viską ir išmokti nebijoti savo paslaptingos galios. Jei, žinoma, jis nori apsaugoti save ir tuos, kurie jam brangūs.