Mythai apie mirtį. Nuo palaimingųjų salų ir ženklų-įspėjimų iki velniškųjų riterių ir nemirtingumo dovanos

Iš kur mes "žinome", kas mūsų laukia "už šios pusės"? Paradoksalu, tačiau dažnai — iš pasakojimų tų, kurie tariamai matė ir jaučiasi šias vietas: sapne, ligos metu, mirties slenksčio akivaizdoje. Arba — iš sugalvotų istorijų apie šiuos pasakojimus: juk viena... iš pagrindinių mitologijos, religijos ir literatūros temų visada buvo neišvengiamybė mirties — ir nežinomybė to, kas bus po jos…

Būtent apie tokias "vizijas" pomirtinio ir anapusinio pasaulio — ar "keliones" į šiuos pasaulius? — pasakoja savo knygoje filologas-medyvistas, Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius Kloidas Lekute. Jos pagrindas — solidus korpus tiek žinomų, tiek retų šaltinių: senovės pasakojimai, viduramžių teologiniai traktatai, riterių romanai, islandų sagos, tautinės pasakos ir liudijimai išgyvenusių klinikinę mirtį. Jų "duomenys" labai įvairūs — ir labai panašūs. Kaip ir paties skirtingų laikų ir šalių žmonių požiūris į savo neišvengiamą likimą.

Kuri iš žinomų istorijų apie nusileidimą į pragarą — seniausia? Kodėl sielos gali nusidažyti skirtingomis spalvomis? Kaip kvepia pragaras ir rojus? Kaip "kelionės" krikščioniškų vizionierių būtimi skiriasi nuo šamaniškų? Kaip mitas apie Orfėją ir Euridikę perfiltruotas viduramžių poezijoje? Ir kuo viduramžių mistikų pasakojimai panašūs į pasakojimus apie pomirtinę patirtį?

"Mythai apie mirtį" — tai įspūdingas ekskursas į pomirtinių vizijų pasaulį, kuriame susiduria mitai, kūryba ir šiuolaikinių mokslų duomenys.