Ir tavo mirties nematysiu

Jaunystėje Gabrielui Aristui ir Adrianai Zuber atrodė, kad jų meilė — amžina. Tačiau likimas turėjo jiems kitų planų.
Išskirti penkiasdešimt metų sienos iš prieštaravimų, stygiaus ir apgavysčių, herojai galiausiai buvo tikrai atskirti vandenynu: Adriana pateko
į diktatūrinio režimo spąstus, o po jo žlugimo liko gimtojoje Ispanijoje; Gabrielis išvyko į Jungtines Valstijas, kur pasiekė profesinį
pripažinimą ir sėkmę.
Ir štai vieną dieną gyvenimo saulėlydyje šie du susitinka…
Daugialypiai žvilgsniai, slopinamos aistros ir seni priekaištai greitai atveda juos prie supratimo, kad nostalgija pirmas meile tapo kiekvienam iš jų ir nostalgija tiems žmonėms, kuriais jie buvo jaunystėje.
Romanas apie atmintį ir pamiršimą, ištikimybę ir išdavystę, destruktyvų laiko poveikį, taip pat meilės ir jos mirażų galybę. Jaudinanti prarastos aistros istorija ir nuostabus, ypač subtiliai parašytas senatvės portretas.
Po metų Antonio Muñoz Molina sugrįžta į grožinę literatūrą su puikiu, muzikaliu prozos romanu.