Adomas tremtyje, arba Visų tragedijų tragedija

Antroji olandų dramaturgo Joosto van den Vondelio tragedijų trilogijos dalis, parašyta XVII amžiuje. Šiame kūrinyje autorius pertvarko biblijinę istoriją apie pirmųjų žmonių nuodėmę ir Adomo bei Ievos išvarymą iš rojaus, žvelgdamas į ją per klasikinės tragedijos prizmę ir gilius filosofinius apmąstymus apie gėrį ir blogį, laisvą valią, atsakomybę ir žmogaus likimą. Veiksmo centre - pirmųjų žmonių drama, kurie atsidūrė prieš pasirinkimą tarp paklusnumo ir pagundymo. Vondelis vaizduoja biblinius personažus kaip sudėtingas, viduje prieštaringas figūras, gebančias abejoti, patirti skausmą ir užuojautą. Tragedija kelia universalius klausimus apie blogio pr прир()([інь]), laisvos valios vaidmenį ir neišvengiamą bausmę už puikybę ir nepaklusnumą. Poetinis kalbėjimas, prisotintas alūzijų ir simbolių, suteikia kūriniui ypatingą gylį ir raišką.