Žmogus, kuris nebijojo

Auksinis detektyvo amžius padovanojo mums daugybę žvaigždžių vardų. Tokie rašytojai kaip Agatha Christie, Gilbert Chesterton, Earl Stanley Gardner, Rex Stout plėtojo ir tobulino detektyvo žanrą, jų romanai, vienbalsiai pripažinti klasika, iki šiol mylimi skaitytojų ir yra kokybės etalonas vėlesnėms detektyvinių istorijų autorių kartoms. Garbingą vietą šiame plente teisėtai užima John Dickson Carr (1906–1977) — virtuozas, meistriškai kuriantis „neįmanomas nusikaltimus uždarytose patalpose“. 1933 metais John Dickson Carr pirmą kartą pristatė publikai mėgėją detektyvą dr. Gideon Fell. Herojaus išvaizda, manoma, buvo parašyta pagal kitą detektyvo žanro korifėjų — Gilbertą Chestertoną, o jo nuopelnai detektyvo žanro istorijoje, daugumos Carr kūrybos gerbėjų nuomone, iš tiesų kelia pagarbą. Taigi rašytojas Kingsley Amis savo esė „Mano mėgstami detektyvai“ pavadino dr. Fell „vienu iš trijų didžiųjų Sherlocko Holmese įpėdinių“.
Į šį rinkinį įtraukti dešimtas, vienuoliktas ir dvyliktas ciklo romanai, pasakojantys apie tris naujas sudėtingas paslaptis, kurias turės išspręsti dr. Fell: „Tamsios akys“ (1939), „Narvas kvailiui“ (1939) ir, pirmą kartą naujame vertime, „Žmogus, kuris nebijojo“ (1940).