Klaidžiojančių namai

Tai buvo draugų brolija pagal dvasią – fantastinė laisvės dvasia, kuri netikėtai apskriejo šalį legendiniais 60-aisiais. Jie rinkdavosi Ariadnos Gromovos bute prie zoologijos sodo – Arkadijus Strugackis, visuomenės siela, Severas Ganskovskis, Romanas Podolnis, Anatolijus Dneprovas, jaunas Dmitrijus Bilenkinas, o retkarčiais užsukdavo ir Stanislavas Lemas iš Lenkijos – ir po laukiančių gyvūnų garsų už lango, po šėlstančių Vysočko akordų („Mes skriejam per erdvę-laiką kosminiame laive…“), nuolat besilankančio namuose, po arbatos ar ko stipresnio, kalbėdavo apie fantastiką, mąstydavo apie ją, tikėdavo ja. Išmintingas Aleksandras Mirer, nuolatinis susirinkimų dalyvis, kurio nuomonę čia vertino ir gerbė, pasakė aforistiškai ir tiksliai: „Fantastika – pats sąžiningiausias ir stebintis liudytojas istorijos teisme“. Nes fantastika ir realybė, ypač Rusijos realybė, šiame rate žmonėms buvo nesiskirianti.
Fantastikoje Aleksandras Mirer pirmiausia yra tyrėjas. Jo tyrimo objektas – žmogaus sąmonės manipuliavimas. Proto užgrobimas ir pavergimas („Klaidžiojančių namai“), išorinis smegenų valdymas, vedantis į civilizacijos žlugimą („Mano devynios gyvybės“), konfliktas tarp natūraliojo ir primesto („Madagaskaro sala“)... Šios temos visada aktualios, ir ypač niekada nėra antrinės – laikai, nors ir keičiasi, žmonės juose iš esmės būna tokie patys, kokie buvo vakar ir užvakar.