Vieno fortepijono istorija

1915 metais, Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, viena moteris iš Magdeburgo nusipirko savo genijui sūnui-pianistui pačią gražiausią fortepijoną žemėje. Pačia liūdniausia fortepijoną žemėje, nes jos sūnus taip ir nepagrojo ant jo.
Praėjo šimtmetis. Ramon Žener, autorius ir personažas, nusipirko pačią gražiausią fortepijoną... žemėje iš stebuklingo fortepijonų saugotojo, kuris spėjo įspėti, kad šis instrumentas ypatingas, o paskui pėdsakų palikęs dingo. O po kelerių metų fortepijone buvo atrastas paslaptis, nuo kurios Ženerui, autoriui ir personažui, prasidėjo kelionė į praeitį.
Ramon Žener, muzikantas ir melomanas, visoje Europoje žinomas lektorius, šviečiamasis, radijo ir televizijos vedėjas, visą savo gyvenimą pasakoja apie muziką. «Vieno fortepijono istorija» — jo pirmasis romanas, kuris akimirksniu tapo bestseleriu, verčiamas į dešimt kalbų ir jau atnešė autoriui Ramon Llull premiją, prestižiškiausią Katalonijos literatūrinę apdovanojimą. «Vieno fortepijono istorija» — pasakojimas apie XX amžiaus istoriją, romanas apie žmones, kuriuos sieja instrumentas, iki šiol stovintis autoriaus namuose. «Kur realybė nesiekdavo, teko užpildyti spragas išmonėmis, — paaiškina Žener, — tačiau net ir ši išmonė remiasi realybe». Fortepijono istorijoje buvo dvi pasaulinės karai, mirtis ir atmintis, kaltė ir atpirkimas, nelaimės ir grožis, tačiau, žinoma, daugiausiai joje buvo muzikos. Tai istorija apie aukščiausią magiją, paremtą tikrais įvykiais. Istorija apie tai, kaip muzika suteikia mums paguodą, drąsos ir jėgų gyventi toliau, plečia sąmonę, trina ribas ir, net jei ir nebežaisto karo, bent trumpam kuria nuostabų trapumą pasaulį.