Raudonoji karma

Paryžius, 1968 metai: studentų sukilimai, darbininkų streikai, Penktoji respublika rizikuoja sugriūti, nauja ateitis – už artimiausio posūkio. Vidury bendro pakilusio beprotybės jaunas romantikas Erveaptinka pažįstamos studentės lavoną, siaubingai sužalotą ir pozicijoje, akivaizdžiai primenančioje jogą, – ir kam Erve gali kreiptis,... jei ne į vyresnį brolį, Alžyro karo veteraną, perskaičiuotą ciniką ir be to policininką Jean-Louis Meršą? Paryžius tuoj pat užsidegs kaip degtukas, gatvėse chaosai, policijai ne iki nežinomųjų maniakų, o tyrimu užsiima trys: Jean-Louis atsako už policinį darbą, Erve ir Nicole, taip pat studentė ir nužudytosios draugė, – už kultūrinį kontekstą, kurio Jean-Louis nesupranta ir nenori suprasti. „Raudonoje karmoje“ bus niūrios sektos, žmogiška žiaurybė, giminės paslaptys ir trapus viltis. Granzhe veda savo personažus vingiuotais takais po visą Paryžių, tada į Indiją – į Kalkutą ir Varanasį, kur jiems atsivers baisi, krauju pamirkta tiesa, – ir, galiausiai, į Vatikaną, kur paaiškės mįslė ir galbūt atgims viltis. Erve, Jean-Louis ir Nicole galėjo tapti Paryžiaus 1968 metų herojais – tačiau ne, jie tapo visai kitos istorijos herojais, kur kas baisesnės ir kraujingesnės.