Dui žmonės atvyksta į namus, kuriuose anksčiau nebuvo, susitinka šeimininką, kuris kažkokiu būdu tapo vaiduokliu, ir nusprendžia, kad jų vizitas netikėtai, tad protingiau būtų išeiti. Tačiau nuspręsti lengva, o padaryti sunku. Visą romaną jie klajoja po didžiulį namą, kuris, tarsi išsilaisvinęs po šeimininko mirties, pasitinka juos tai būriais šakučių, klaidžiojančių koridoriais, tai fontanu, sprogstančiu iš akvariumo, tai kitomis dalimimis, kurias malonu aprašyti, bet ne taip malonu patirti. Vienas iš dviejų, prisimenantis šią neįtikėtiną nuotykį, atrodo, labai nemėgsta savo pasakojimo ir daro viską, kad išvengtų tiesioginės linijos: anekdotų potvynis, užliejantis jo kalbą, verčia skaitytoją pajusti, koks jausmas eiti keliu, kuriame tau nuolat kažkas trukdo.
-medium.webp)
