Obuolys

«O sakykite, Ivane Aleksandrovičiau, kodėl visi jūsų kūriniai neabejotinai prasideda skiemeniu „obu“? — vieną kartą paklausė I. A. Gončarovo, žymaus romėnų «Įprasta istorija», «Oblomovas» ir «Obuolys» autoriumi. Rašytojas atsakė, kad tai tik sutapimas. Šiuolaikiniai laikė kitaip: knygos buvo laikomos trilogija, kiekviena dalis aprašė tam tikrą etapą Rusijos gyvenime 1840–1860-aisiais. Gončarovas dirbo lėtai ir susikaupęs: tarp debiutinio romano «Įprasta istorija» (kuris su entuziazmu buvo sutiktas net kritikų) ir «Oblomovo», pripažinto klasika netrukus po publikacijos, praėjo dvylika metų. Paskutinis romanas «Obuolys» buvo rašomas dar ilgiau — dvidešimt metų. «Negalėjo būti kitaip, — svarstė Gončarovas. — Jis buvo rašomas, kaip truko pats gyvenimas». Įtampų, nerimo ir vilties šio laikotarpio žmonių aprašymai Gončarovo yra stebinančiai išsamūs ir tikslūs, tačiau amžini klausimai apie meilę ir išdavystę, kūrybą ir talentą rašytojo domino ne mažiau. Po dešimties metų, praleistų sostinėje, pradedantis rašytojas Boris Raiskis grįžta į savo dvarą. Čia jis įsitikina, kad «gyvenimas — romanas, o romanas — gyvenimas»: ramioje vietoje prie Volgos komedija ir tragedija, idilija ir drama yra labiau susijusios nei knygose, pilnose ugnies ir aistros. Šiame leidime atkuriamos retos iliustracijos romaniui, dailininko Petro Naumovičiaus Pinkisevičiaus (1925–2004).