Kultūros pramonė. Apsvietimas kaip masių apgaulės būdas

Esė „Kultūros pramonė“ yra viena žymios Franakfurto mokyklos atstovų Makso Horkheimerio ir Teodoro Adorno knygos „Apsvietimo dialektika“ (1947) skyrių. Šiame tekste kritinės teorijos kūrėjai nagrinėja kultūros pramonę kaip masių manipuliavimo būdą per standartizuotus ir vienodus meno kūrinius, kurie neturi jokios... vertės žmogui ir yra prekės, kurių vienintelis tikslas yra pelno gavimas. Kultūros pramonė parazituoja ant vėlyvojo kapitalizmo žmonių noro gauti greitą pramogą, kad pabėgtų nuo gyvenimo sunkumų, nelygybės, engimo. Nors Horkheimerio ir Adorno analizės objektai buvo radijas ir kinas, pats „kultūros pramonės“ konceptas tapo kitų medijų tyrimų pagrindu ir nepraranda aktualumo ir dabartinėje skaitmeninėje eroje.