Diagonali varlė

Knygoje «Diagonali varlė» menininkas, dėstytojas, rašytojas ir muzikantas Viktoras Melamedas dalijasi patirtimi, kaip metaforą taikyti dėstyme, kūryboje ir žiūrovų darbuose, mintimis apie meną bei kūrybinio mąstymo pratimus.
Ką vis dėlto bendro turi tokie skirtingi žmogaus veiklos aspektai kaip literatūra, muzika, vaizduojamasis... menas? Greičiausiai, siekį paimti tam tikrą egzistencijos ar sąmonės faktą, prieinamą jausminiu ar intelektualiu lygmeniu, kad apie jį praneštume, šiek tiek iškreipdami, tačiau per tą iškreipimą praturtindami ką nors — jei, žinoma, kūrinys pavyko.
Paprasčiau sakant, labai skirtingos meno rūšys gali egzistuoti šalia, tačiau jas visada jungia vienas instrumentas — metafora. Taip, bent jau mano menininkas, muzikantas, o nuo neseniai dar ir praktiškai rašytojas Viktoras Melamedas.
Diagonali varlė autorė skolinosi iš pionieriaus ir skaitmeninio meno veterano Kai Krauze, pastebėjusio: «Gera analogija panaši į diogonalinę varlę». Remdamasis šiuo įvaizdžiu, Melamedas sukuria tam tikrą traktatą (arba antitraktatą, priklauso nuo požiūrio) apie, kaip lengva nuspėti, metaforą mene.
Tačiau jis tai daro taip, kad knyga apie diagonalią varlę pati tampa diagonali varle, aprašančia savo šuoliais kūrybingos sąmonės zigzagus, šokinėjančią nuo susikaupusio metaforos tyrimo pratybų iki abstrakčių samprotavimų apie dirbtinį intelektą, nuo kūrybinių nuostatų palyginimo su Sezanno, Brodskiu ir Germano Lukomnikovo (pirmo naudai) iki dzenbudistinių teorijų ir praktikų.
«Talentą — tai žodis-kaltinis. Įdėję jį į katilą, kuriame verdama kūrybinė asmenybė ir menininko unikalus kalba, mes papildome edukacine patirtimi, žiūrovo patirtimi, gyvenimo patirtimi, kūno ir mąstymo ypatumais, socialine aplinka, polinkiu žaisti, neurozėmis, patirtimi pateikiant savo kūrybiniam darbui aukštą kokybės standartą, dėmesį detalėms, nuoseklumą, užsispyrimą — ir išmetame talentą velniop».
Knyga pateikia daugybę pratybų savarankiškam vykdymui, siekiant bendro estetinio tobulėjimo.