Memoria. Atsiminimai, pasakojimai, eilėraščiai

Nina Ivanovna Gagen-Torn užima ryškią vietą tarp moterų „lagerių“ prozos autorių (šalia E. Kersnovskajos, E. Ginzburg, T. Petkevičiaus), kurių dienoraščiuose ir atsiminimuose atspindėtos žmonių, tapusių Stalino represijų aukomis, likimai. Žinomas mokslininkas, stovėjęs sovietinės etnografijos pradžioje, N. I. Gagen-Torn taip pat... buvo talentinga poete, rašytoja ir memuariste. Jos jaunystė ir studentavimo metai praėjo po Sidabro amžiaus ir pirmųjų sovietinės respublikos metų ženklu; jai teko išgirsti, kaip savo eilėraščius skaitė Aleksandras Blokas, ji dalyvavo Andrejaus Belo seminaruose ir lankėsi garsiosios Volfilos (Laisvos filosofinės asociacijos, tapusios dvasinio Petrogrado gyvenimo centru 1920-aisiais) susirinkimuose. Mokslo darbo pakilimo metu, 1936 metais, buvo suimta ir nuteista penkeriems metams kolymos lagerių. Laisvėje liko dvi mažos dukros. Po išlaisvinimo spėjo apginti disertaciją – ir naujas laikotarpis, dar penkeri metai lagerių, o po to – tremtis… Bet kokie sunkūs būtų išbandymai, N. I. Gagen-Torn pavyko išlaikyti tiek valios tvirtumą, tiek proto aiškumą, tiek smalsų susidomėjimą pasauliu, tiek norą papasakoti apie išgyventą, „kad liktų nors plonytis pėdsakas, kaip kulkos letenos atspaudas ant upės smėlio, didžiuliuose Amžinybės smėliuose“. Be atsiminimų, kurių publikacija tapo įmanoma tik 1994 metais, po autorės mirties, leidinyje taip pat yra eilėraščių, parašytų skirtingais gyvenimo metais, ir ištraukų iš dienoraščių ir laiškų, parengtų Galinos Gagen-Torn, bei įžanginė Marietos Čudakovos straipsnis.