Jevgenijus Oneginas

Po 1958 metais pasirodžiusio Puškino romano, iliustruoto Lidija Timošenko grizailės technika, menininkei ne tik nesuėjo ramybė — netikėtai ji atsisuko nuo savo „Onegino“ („Niekas tame nekaltas, išskyrus mane, nes aš jį padariau per vėlai, o dabar gyvenimas pasistūmėjo į priekį“) ir… vėl ėmėsi „Onegino“ iliustravimo. Atsižvelgdama į naują laiką, Lidija Jakovlevna pradėjo ieškoti didesnės laisvės, lengvumo, lakoniško formato, paprastumo. Ji perkelia visą seriją į spalvotos litografijos techniką, į skurdią spalvų gamą. Tačiau tai nebuvo tik perkelimas į kitą techniką, o nauji nesibaigiančiai kankinantys ieškojimai didžiausios išraiškingumo ir poetiškumo.

Darbas su nauja knyga truko daugiau nei šešerius metus. Kaip ir variantas su grizailėmis, litografijos pasirodė tik kartą, 1966 metais.

Tekstas spausdinamas pagal leidinį: A. S. Puškinas. Raštai trimis tomais. Antrasis tomas. — M.: Meninė literatūra, 1986.

Knygoje naudojami menininko L. J. Timošenko šeimos archyvo kūrinių vaizdai