Paveldas

ateitis atėjo ir praėjo, branduolinis karas beveik pamirštas, išgyveno ne visi, o tas, kuris išgyveno, niekada nebebus toks pats. Taikos sutartis nesukūrė taikos: smurtas tapo norma ir būtinybe, tolerancija jam užkrečiama kaip Bolivijos virusas. Paskutinėje trilogijos dalyje apie daktarą... Gariną Vladimiras Sorokinas piešia dar tolimesnę nuo mūsų postapokaliptinės dekadencijos stadiją. Tačiau jos realybė paradoksaliai atrodo kur kas labiau atpažįstama. Tiesa, pagrindinį herojų mes atpažįstame ne iš karto, tačiau jis vis dar, kaip ir priklauso daktarui, lieka orumo ir žmogiškumo pavyzdžiu. Traukinys, nepakeičiama vaizdinys, jungiantis rusų, sovietinę ir posovietinę literatūrą, važiuoja iš rytų į vakarus. Jo kuras – žmonės, ne metaforiškai, o pažodžiui, ir jiems nėra kur daugiau bėgti. Tačiau nuostabus daktaras ir jo neįprasti Paveldėtojai teikia viltį, kad pasiklydęs pasaulis turi ne tik pabaigą, bet ir laimingesnį tęsinį.