Kareiviai verkia naktį

Kvantinė romano veiksmų eiga apima chronologinius įvykius dramatiškoje Ispanijos likime. Astūrijos „Raudonoji spalio“ 1934 metais, 1937 metų vasaris – respublikonų sėkmės prie Madrido, tada Malagos kritimas – vienas iš didžiausių smūgių respublikai, 1939 metų sausis – Barselona krito, desperatiškai priešindamasi... intervencionistams, respublikinė Katalonija gyveno paskutines savo dienas, o iki mirties liaudies Ispanijoje liko tik kelios savaitės.
Ir nors saloje nevyko atviros didelės kovos, vis dėlto ir čia vyko įvykiai, buvo atlikti veiksmai, neišvengiamai atspindintys bendrąsias žmogaus priešybes.
1934 metų pabaigoje į salą atvyko Džezas, jis turėjo išsiaiškinti vietinius reikalus ir pranešti Centriniam partijos komitetui Madride. Kai po metų prasidėjo karas, viename iš gaudymo veiksmų sukliudė Džozė Taronghi (Manuelis jį laikė savo tėvu), Simeonas ir Zakarias. 1937 metų vasarį Džezą suėmė ir įkalino. Jį nužudė 1938 metų spalio viduryje, o 1939 metų sausį Džezos žmona pabėgo iš frankistų užimtų salų. Marta ir Manuelis prarado Džezą, Ispanija prarado Respubliką. Va tokios paralelės.
Net ir dvasios stiprumo kareiviai ilgai verks naktimis dėl savo tėvų ir brolių.
Neurasteniškas romanas, nelygus, dinamiškas stiliumi. Jame visa jausmų ir minčių gama: abejonės, neviltis, depresija, viltis, praeities našta ir siekimas ateities. Martos istorija – neraminanti preludija, kuri galiausiai veda ją prie sąmoningo atsidavimo praeičiai ir sujungimo su Džezos likimu. Džezas tvirtai gina įsikišimo į gyvenimą idėją, kad būtų pasiekta visuotina laisvė. Manuelis taip pat pažinojo Džezą, žmogų, kuris jiems abiem reiškė gyvenimo prasmę vien savo egzistavimo faktu. „Tu ir dabar esi manyje, Manuelije, visuose žmonėse, pačioje žemėje“. Džezas – simbolis, simbolis svajonės, svajonės pralaimėjimo ir naujos vilties.

„Kol mes gyvi, kol turime jėgų, mes protestuojame prieš engimą, veidmainystę ir neteisybę“. – Ana Marija Matute