Įsivaizduojamas priešas: kitaip tikintieji viduramžių ikonografijoje

Herbai ir vėliavos su skorpionų atvaizdais, egzotiški turbano ir kepurės, kreivas nosis, raudoni plaukai, purpūriniai, juodi ar net mėlyni veidai, neįprastai pasukta poza, nepadorūs gestai ir piktai-agresyvūs grimasa. Viduramžių Vakarų mene buvo taikoma daugybė ženklų, kurie žymėjo ir apšmeižė kitakalbius (žydus, musulmonus ir pagonis), ereznikus, kitus nusidėjėlius ir atstumtuosius. Visi buvo susiję su „melagiu tėvu“ – velniu, taip pat vienas su kitu, tarsi jie būtų globalios sąmokslo dalis prieš krikščionišką visuomenę. Romėnai pagonys kartais buvo vaizduojami žydų kepurėse ir su pseudožydiškomis užrašais ant drabužių, žydai – su musulmoniškomis turbanais, o musulmonai buvo kaltinami tuo, kad jie garbina stabus ir šaukia senovės romėnų dievus. Naujoje knygoje viduramžių istorikas Michailas Maizulsas rodo, kaip nuo XII iki XVI a. buvo konstruojamas priešo įvaizdis, kaip atvaizdų erdvėje ir miesto gatvėse veikė stigmatizacijos mechanizmai ir kaip viduramžiais atsiradę metodai perėjo į pamfletus, plakatus ir šiuolaikinę karikatūrą.