Tylo spalva

Man visada sekėsi su gerais žmonėmis. Kiekvienas iš jų įdėjo svarbų mozaikos gabalėlį į tą nebaigtą pasaulio paveikslą, kurį aš sau piešiau. Kiekvienas atnešė tai, ko man būtent trūko. Kiekvienas būtinai ko nors išmokė. Iš esmės, aš — jų pastangų rezultatas, jų blyški šešėlis. Laikas teka, ir gyvenimas neleistinai greitėja, dosniai palikdamas šalia pačius artimiausius, pačius svarbiausius. Pačius mylinčius ir gailestingus. Jiems nereikia nieko aiškinti, su jais galima nebijoti būti silpnai ar kvailai. Prieš juos nėra būtinybės pateikti pasiteisinimų — jie man atleido likus dienai iki mano gimtadienio, be sąlygų ir visam laikui. Todėl viskas, kas dabar yra mano sieloje, — dėkingumas ir meilė. Dėkingumas ir meilė.