Boschas, Düreras, Breigelis

Atėjo laikas, ir aistringas atsinaujinimo troškimas, panašus į uraganą, užvaldė pietų Europos žemyną, o vėliau prasiskverbė ir į šiaurę. Naujakurystė ir drąsus plyšimas su praeitimi gimė skirtingomis formomis. Italams – išaukštinta žmogaus idealizacija, vertos pagarbos ir pakylėti į herojinės asmenybės pjedestalą. Vokiečiams ir olandams – visai kitaip. Žmogus – Dievo kūrinys, jis labiau galvoja apie sielą, jis yra dieviško plano dalis. Šiaurės menininkas neveda į absoliučių grožio pasaulį, jis labiau siekia tikroviškumo, žiaurios gyvenimo tikrovės arba stulbinančių mistinių atskleidimų reginių. Tačiau ir tuos, ir kitus vienija sustiprėjęs susidomėjimas žemišku gyvenimu, žmogumi ir jo darbais. Ryškiausi naujo mąstymo viršūnės, padariusios nematytą perversmą mene, tapo Albrechtas Düreras, Hieronymusas Boschas, Peteris Breigelis. Jų paieškos naujų formų, dvasinės laisvės asmens idealas, aštri satyra ir groteskas tapo pagrindu puikiam meno klestėjimui to meto ir naujam proveržiui kitame amžiuje. Unikalus šansas panirti į šį paslaptingą, šiurpų pasaulį ir palyginti šių trijų meistrų kūrybinio talento jėgą ir grožį – šio leidinio tikslas.