Keturi knygos apie architektūrą

Andrėja Palladijus (1508–1580) – viena iš pagrindinių itališkojo Renesanso figūrų, architektas, teorikas ir antikvarinės architektūros žinovas. Pasiekęs kelionę nuo eilinio akmenkaldžio iki architekto, jis sujungė tvirtus amatininkų įgūdžius ir aukštus kultūrinius siekius šiaurės itališkų antikvos klasikos gerbėjų tarp, kuriuos jį įvedė humanistai Dž. Trisinas ir D. Barbaro. Labiausiai žinomos jo projektuotos viloje Almeriko Kapra La-Rotonda, Palladiana bazilika, Olimpinis teatras, San Džordžo Madžiorė katedra Venecijoje. Dėl mokinių ir pasekėjų, jo kūrybiniai principai ir patirtis turėjo kardinalinę įtaką pasaulinės architektūros likimams. Palladianizmas – ypatingas vėlesnių amžių europietiško klasikinio meno kryptis, kurios pagrindu tapo traktatas "Keturi knygos apie architektūrą", pirmą kartą išleistas Venecijoje 1570 metais. Patyręs daugybę pakartotinių leidimų ir vertimų į užsienio kalbas, šis klasikinis kūrinys išlaiko savo svarbą ir šiandien, tarnauja ne tik kaip XVI amžiaus literatūrinis dokumentas, bet ir kaip aukštos architektūros kultūros pavyzdys.