Dešimties tomų raštų rinkinys

Ivano Aleksejevičiaus Bunino (1870–1953) kūryboje kaip veidrodyje atsispindi besikeičianti Rusijos gyvenimas tuo metu, kai pasauliui atnešė senosios tvarkos griūtis. Gyvenimą matavęs pačia aukščiausia norma, Buninas neigiamai vertino revoliuciją. 1920 metais jis paliko Rusiją ir vėliau gyveno Prancūzijoje. 1933 metais tapo Nobelio premijos laureatu. Tačiau, atmesdamas revoliucinį gyvenimo perkurimą, atmesdamas bet kokį smurtą, rašytojas nuolat kankinosi ir liūdnai išgyveno savo kūryboje amžinai kenčiančio rusų tautos tragediją. Dešimties knygų komplektas apima autorių rašytus kūrinius nuo 1886 iki 1952 metų.