Diena, kai pradėjau gyventi

«Diena, kai pradėjau gyventi» — tai šiuolaikinė moterų proza apie moterį, kuri po dvidešimties santuokos metų nusprendžia išeiti iš įprasto gyvenimo ir suprasti, ko iš tikrųjų nori. Virginie Grimaldi romanas išaugo iš temos, pažįstamos daugeliui suaugusių skaitytojų: išoriškai viskas tvarkoje, tačiau viduje kaupiasi nuovargis, dirglumas ir jausmas, kad savo gyvenimas praeina pro šalį. Čia nėra triukšmingų deklaracijų ir dirbtinės dramos. Tekstas remiasi atpažįstamais išgyvenimais, tiksliomis buitinių detalių ir dėmesiu vidiniams pokyčiams. Pagal intonaciją knygą galima priskirti psichologinei prozai apie asmeninį pasirinkimą ir savęs perstatymą; ji gali priminti Cecelia Ahern romanus ir Anna Gavalda knygas, kur svarbu ne patys įvykiai, o tai, kaip žmogus keičiasi jų spaudime. Tai istorija apie suaugusį sprendimą, kuris kyla ne iš impulso, o iš sukauptos aiškumo.

Po ilgų metų šeimyninio gyvenimo Mari pavargsta nuo nuolatinių vyro pretenzijų ir jo keturiasdešimties metų gimtadienį nusprendžia išeiti. Vietoj įprasto maršruto namai — šeima — pareigos ji pasirenka vienišą kelionę aplink pasaulį kruiziniu laivu. Kelionė tampa ne pabėgimu, o bandymu sustoti ir išklausyti save.

Kelyje herojė susipažįsta su kitais keleiviais, įskaitant moteris, kurios taip pat išgyvena sudėtingą laikotarpį. Nauji susitikimai, pokalbiai ir sustojimai skirtingose maršruto vietose pamažu keičia jos požiūrį į save, santykius ir teisę pasirinkti savo gyvenimą. Romane susijungia asmeninė drama, draugiška parama ir vėlyvo starto tema, kai pokyčių jau nebegalima atidėti.