Lauro lapelis į maistą nenaudojamas

1921 metai. Lavrik Lantratovas grįžta į Maskvą ir iškart patenka į įvykių verpetą, kurie gali ir turi sulaužyti senųjų tikėjimų žmones. Bet jam bet kokia kaina reikia išsilaikyti: išgyventi giminės lizdo griūtį, išsaugoti tikėjimą ir save, išgelbėti artimuosius.

Aleksievo vandens siurbimo stotyje, našlaičių prieglaudoje ir muziejaus biure Lantratovui ir jo aplinkai tenka priimti sunkų sprendimą: dega, gyventi pagal sąžinę ar bejausmiškai plaukti pasroviui.

Ir kas tokiu atveju gali išgydyti apdegusią jauno žmogaus širdį? Galbūt meilė. Taip Lavro gyvenime pasirodo Vita, jo Pavasaris.

1991 metai. Lavr Pavlovičius Lantratovas, gyvenęs beveik šimtmetį, rašo testamentą.
Kas jam liko iš to seno, tolimos pasaulio? Krokodilo odos rankinė, Karlo Votkejo barometras, fantaskopas su stiklinėmis plokštelėmis ir tėčio portfeliukas dvidešimties auksinių.