Žmogus, kuris nebijojo

Auksinis detektyvo amžius padovanojo mums daugybę žvaigždžių vardų. Tokie rašytojai kaip Agatha Christie, Gilbert Chesterton, Earl Stanley Gardner, Rex Stout kūrė ir tobulino detektyvo žanrą, jų romanai, be išimties pripažinti klasika, iki šiol mėgstami skaitytojų ir yra kokybės etalonas vėlesnėms detektyvinių istorijų autorių kartoms.

Garbingą vietą šioje gretų sąraše teisėtai užima Johnas Dicksonas Carr (1906–1977) – virtuoziškas meistras, kuriantis tobulai sudarytas „neįmanomas nusikaltimų uždarytoje patalpoje“. 1933 metais romane „Raganiukės lizdas“ Johnas Dicksonas Carr pirmą kartą pristatė publikai mėgėjų detektyvą dr. Gideoną Fellą. „Žmogus, kuris nebijojo“ (1940) yra dvylikta nuotykių istorija apie sumanų detektyvą.

Nėra nieko stebėtino, jei senoviniame dvare vyksta keisti ar, dar daugiau, paslaptingi įvykiai, kurių prigimtis malonu ginčytis prie šiltai šypsančio židinio vietiniame pub‘e. Tačiau jei pasakojimas apie paslaptingą mirtį ledo kraują stingdančiomis aplinkybėmis tampa priežastimi įsigyti pražūtingą nekilnojamąjį turtą – atrodo, kad čia tikrai neapsiėjo be kokios nors paslapties.