Pavasario paukštis

Pasakojimo centre yra berniukas, praradęs kalbą. Jis ypač jautriai jaučia savo atskirtį nuo aplinkinių ir randa paguodą paukščiuose, su kuriais jaučia beveik dvasinį artumą. Jo svajonė apie skrydį virsta ne vaikų fantazija, o būdu išeiti už gyvenimo ribų, kur per daug nesupratimo ir per mažai laisvės. Gamtoje ir kasdieniniuose vaizduose palaipsniui atsiskleidžia vidinė herojaus drama. Tekstas jungia socialinę-psichologinę istoriją ir realizmo prozą su natūralizmo elementais. Skaitytojo laukia intymi istorija apie žmogaus trapumą, apie tylą, kuri kalba daugiau nei žodžiai, ir apie bandymą įveikti likimo nurodytas ribas.