Vokiečių rašytojo Liono Feichtwangerio (1884–1958) kūryba – viena iš istorinio romano žanro viršūnių. Jo kūriniai – meistriškumo pavyzdys: atrodo, kad Feichtwangeris valdo viską: epinį mastą ir giliai suprantamą žmogaus prigimtį, atsispindinčią jo nepaprastai gyvuose herojose, gebėjimą sukurti ryškų, turtingą detalėmis epochos vaizdą ir jaudinantį siužetų sudėtingumą.
Jo herojai – nuo senovės romėnų ir viduramžių valdovų iki paties rašytojo šiuolaikinių, kurie patyrė tragišką ir bauginančią epochą, – pasirodo ne statiškomis figūromis iš istorijos vadovėlių, o gyvais žmonėmis, apimtais suprantamų ir nepakeičiamų bet kuriame amžiuje aistrų ir abejonių, tvirtai arba su baime susiduriantys su savo gyvenimo kelio sunkumais ir džiaugsmais.
Jo herojai – nuo senovės romėnų ir viduramžių valdovų iki paties rašytojo šiuolaikinių, kurie patyrė tragišką ir bauginančią epochą, – pasirodo ne statiškomis figūromis iš istorijos vadovėlių, o gyvais žmonėmis, apimtais suprantamų ir nepakeičiamų bet kuriame amžiuje aistrų ir abejonių, tvirtai arba su baime susiduriantys su savo gyvenimo kelio sunkumais ir džiaugsmais.