Vaiduoklis

Alana nežino, kas jis yra ir ko jis iš jos nori. Jis seka ją, eina paskui kaip nematoma šešėlis ir palieka ant slenksčio vokus su jos nuotraukomis. Alana supranta, kad perseketojas žaidžia su ja, linksmindamasis kaip su žaislu, ir ji bijo jo, bet vis tiek nori nuimti jo kaukę ir susitikti akis į akį.
Sebastianui šiuo gyvenimu teko plėšrūno vaidmuo. Tik svetima kraujas nudažo jo juodai baltą egzistenciją. Bet anksčiau ar vėliau viskas atsibosta. Jam tampa nuobodu atimti kitų gyvenimus.
Alanos išvaizda turėjo išblukti, išnykti iš Sebastiano atminties, bet jos akys, kūno kalba... Ji primena jam gyvenimo sulaužytą lėlę, nepatogiai suklijuotą stiklinę vazą su aštriais kraštais, įtrūkimais. Paliesk – ir įsipjovęs ranką iki kraujo, o kraujas – jo mėgstamiausias nektaras. Sebastianui užteko dalelių sekundžių, kad suprastų – Alana tokia pati kaip ir jis. Dabar ji jo nauja muzė. Jis ketina pasisavinti jos sielą.