Va ghostas

Alana nežino, kas jis ir ko iš jos nori. Jis ją stebi, vaikšto paskui kaip nematoma šešėlis ir palieka ant slenksčio vokų su jos nuotraukomis. Alana supranta, kad persekiotojas žaidžia su ja, linksminasi, kaip su žaislu, ir ji jo bijo, bet vis tiek nori nuimti nuo jo kaukę ir susitikti akis į akį.

Sebastianui šioje gyvenime teko plėšrūno vaidmuo. Tik svetima kraujas dažo jo juodai-baltą egzistavimą. Bet ankščiau ar vėliau viskas nusibosta. Jam pradeda nuobodžiauti atimant svetimas gyvybes.

Alanos išvaizda turėjo išnykti, išsitrinti iš Sebastiano atminties, bet jos akys, kūno kalba… Ji primena jam sulaužytą gyvenimo lėlę, nešvankiai priklijuotą stiklinę vazą su aštriomis iškyšomis, įtrūkimais. Paliesk – ir supjausčiau ranką iki kraujo, o kraujas – jo mėgstamas nektaras. Sebastianui užteko dalelių sekundžių, kad suprastų – Alana tokia pati kaip ir jis. Dabar ji jo nauja muzika. Jis ketina atimti jos sielą.