Nekviša. Piktadarys. Knyga 2

Blogiau už pelyno kelmą gali būti tiesa, tačiau kitos nėra. Jeigu vedunui lemta būti lėlė svetimose rankose, tai nebėra tiek jau svarbu – už gerą darbą ar už blogą jį vedą. Nėra šeimininkui reikalo į žaislo norus. Ieško atramos savo blaškymuose Nėždan, šoka iš krašto į kraštą. Kur ras patikimą petį? Pas mylimąją, širdžiai artimą, ar pas naujai atrastus brolius ir seseris, vienu krauju, viena Apeigą susijusius? Per regėjimų painiavą, piktadarių spąstus ir nežinomas klastas prasiveržia vedun, tačiau vis garsiau sklinda viduje baisus šnabždesys, vis stipriau vilioja. Nėždan įsikando dantis, neatsiliepia į šauksmą… Bet ne. Pasisuko. Kelias – štai veduno likimas.