Iki paties mirties

Vos tik pasprunku iš Mirties žvilgsnio — ir mūsų sandorio padarinių, — kaip mane apima apgailestavimas. Širdis suspaudžiama nuo savo pačių žodžių žiaurumo, ir aš nenoromis galvoju: ar nepadariau fatalios klaidos? Ne. Aš atmeta tuos mintis, neleisdama joms vėl sužeisti mano ir taip nuvargintos širdies. Aš tęsiau bėgimą — priešingai savo jausmams. Kiekvienu žingsniu mano klaida tampa tik neišvengiamesnė. Klaida, gimusi iš nesiklausymo. Kada nors likimas privers mane klupėti dėl tų, kuriuos myliu. Dėl jo. Dėl… mūsų.