Analitinė meno forma

Knygoje surinkti teoriniai darbo vieno iš paslaptingiausių rusų avangardo dailininkų Pavlo Nikolajevičiaus Filonovo (1883-1941), jo laiškai, atsiminimai apie jį ir kūriniai, skirti tapytojo kūrybos analizei.
Dailininkas suformulavo savo analitinės metodikos principus: paveikslas vystosi kaip gyvas organizmas — nuo konkretaus iki bendro, tarsi auga dalijantis ląstelėmis, kiekviena iš kurių turi savo sudėtingą organizaciją. Filonovas užėmė unikalią vietą rusų avangarde. Jis tapo pranašu, mesiju, asketu, mokytoju, išperdu ir kankiniu viename asmenyje. Meistras sukūrė savo, visiškai ypatingą avangardizmo variantą, kuris buvo toliau nuo visų kitų jo variantų nei jie tarpusavyje.
Jo darbai — tai nuostabus gyvūninio ir augalinio, organinio ir neorganinio, žmogiškojo ir nežmogiškojo, mirusio ir gyvo susijungimas. Jam visų šių kategorijų neegzistuoja, Visata — vieninga, ir procesai, vykstantys joje, vienodai sujungia visus šiuos opozicijas, kadangi joje jų nėra. Jis vaizduoja ne reiškinių paviršių, o jų esmę, jų dėsnius, struktūrą ir procesus. Filonovui toks požiūris buvo mokslinis: jis vaizdavo procesus, kurie vyksta, tarkime, po žmogaus oda, — kraujo tekėjimą, venų pulsaciją, smegenų veiklą.
Filonovo mastas — tai visa Visata, nuo atomo iki begalybės, nuo praeities iki ateities. Jo darbai numato, kad už jų ribų tęsiasi begalybė, ir jie — tik jos dalis. Pats Filonovas, kaip panteistinis Dievas, apima visą šią Visatą savo žvilgsniu ir tuo pačiu metu yra kiekvienoje smulkiausioje jos dalyje. Žmonijos istorija Filonovui — tai tik nedidelė pasaulio istorijos dalis. Kosmoso, planetų, gyvenimo juose, geocheminių ir visų kitų procesų istorija. Ir vėlgi, meistras tuo pačiu metu yra visur — praeityje, ateityje ir, žinoma, dabartyje.
Meno istorikams, studentams ir humanitarinių specialybių doktorantams, taip pat suinteresuotam skaitytojų ratui.