Egipto mirusiųjų knyga. Indų mirusiųjų knyga. Tibeto mirusiųjų knyga

Maža to, ar egzistuoja labiau jaudinantys ir vaizduotę dirginantys tekstai nei tie, kurie skirti palydėti žmogų jo patiestėje paslaptingoje, baisiausioje ir tolimiausioje kelionėje — kelionėje už gyvenimo ribų, per post mortem pasaulį. Ritualinių giesmių, užkeikimų, mokymų ir palaikymo žodžių rinkiniai, palydintys į amžinybę — labai svarbi pasaulinio kultūrinio paveldo dalis, neįkainojamas šaltinis apie žmonių senovės tikėjimus, viltis ir troškimus, kurie dažnai pasirodo esantys nepaprastai artimi šiuolaikiniam žmogui.

Į šį leidimą įtraukta trijų didžiųjų pasaulio kultūrų mirusiųjų knygos. Egipto mirusiųjų knyga tūkstantmečius teikė viltį į geresnį pasaulį kiekvienam tikinčiam egiptiečiui, kurio visas gyvenimas turėjo tapti pasiruošimu Osirio teismui, kad gautų leidimą patekti į amžinojo palaimos kraštą.

Indų mirusiųjų knyga demonstruoja kosmogoninį žmogaus vaizdinį kaip visų pasaulių, visų dievų ir demonų talpyklą, laikydama mirtį kaip auką ir dovaną, pagrindiančias pasaulio egzistavimą. Tibeto mirusiųjų knyga moko ramiai priimti sudėtingą pereinamąjį procesą į naują gimimą, atpažinimą savo „aš“ ir išsilaisvinimą iš baimės ir gailesčio.

Turint laikinas kūnas, reikia siekti amžino rezultato. Nuolat apgaudinėja save tas, kuris, gavęs žmogaus kūną, suteikiantį galimybę pasiekti dangų ir galutinį išsilaisvinimą, nepasiekia nei to, nei ano.