Vieną kartą draugai-bendraautoriai – dramaturgas Emilis Braginckis ir režisierius Eldaras Riazanovas – išgirdo istoriją apie žmogų, kuris po pirties užsuko pas draugus, šiek tiek persistengė puikiai padengto stalo ir užmigo. Istorija nutyli, kodėl jo bendravalkininkams kilo mintis išsiųsti savo miegantį draugą traukiniu į Leningradą, bet rezultatas buvo tas, kad jis atvyko į miestą prie Nevos, turėdamas rankinėje tik pirties šluotą. Ši beveik detektyvinė istorija įkvėpė Braginckį ir Riazanovą sukurti linksmą ir lyrinę pjesę apie meilę, užsidegusią tarp daktaro Ženijos Lukašino ir mokytojos Nadi Ševelievos. O kad neįtikėtinumas nepažadintų žiūrovų Stanislavskio, bendraautoriai perkelė savo istorijos veiksmą į naujųjų metų naktį, į pasakišką stebuklo laukimo atmosferą. Pjesė sėkmingai pastatyta keliuose SSRS teatruose, o vėliau buvo perdirbta į kino pasakojimą, pagal kurį Eldaras Riazanovas sukūrė filmą „Gyvenimo ironija, arba Su lengvu garu!“, greitai pelniusį pagrindinės naujųjų metų komedijos statusą šalyje. Laikas prabėgo greitai. Jau seniai nėra tos šalies, nėra draugų-bendraautorių, padovanojusių mums tiek nuostabių kino juostų, bet mes vis dar naujųjų metų vakarą žiūrime „Gyvenimo ironiją“ ir su džiaugsmu stebime Ženijos, Nadi ir Ipolito nuotykius. Šioje knygoje rasite tiek patį kino pasakojimą „Gyvenimo ironija, arba Su lengvu garu!“, lydimą kadrų iš kino filmo, tiek Eldaro Riazanovo prisiminimus apie tai, kaip gimė ši istorija, kaip buvo filmuojamas filmas ir kaip jį priėmė Valstybinė komisija, – čia taip pat neapsieita be mažo stebuklo.
