Obuolių maišas

Daugiavaikis Zuikis iškeliavo į mišką ieškoti maisto savo dideliam šeimai. Jis prisirinko obuolių pilną maišą, tačiau pakeliui namo sutiko įvairių miško gyvūnų ir su visais dosniai pasidalijo subrendusiomis gėlėmis. Pirmiausia jis pavaišino mešką, po to voveres, ežiuką, ožką su kidukais... ir kurmį. O paskutiniu obuoliu didmintiukas Zuikis pavaišino piktąją Varną. Ir ji jį paėmė, nors pykčio, kad alkaniesiems zuikučiams nieko nebeliko.
 
Reikėjo Zuikiui grįžti prie obels, kad prisirinktų dar obuolių, bet nesusiklostė. Pirmiausia jis pateko po liūtimi su perkūnija, o pasiekęs obelį pamatė Vilką, kuris labai nudžiugo – tokia skani grobis jam pačiam į kailį atėjo. Bet Zuikis užmetė ant vilko tuščią maišą ir nuvažiavo.
 
Kol kiškė su kiškučiais laukė tėčio-kiškio, į jų namus ėmė ateiti gyvūnai su dovanomis, kuriems mūsų herojus išdalino obuolius. Voverės atnešė riešutų, ežiukas – krepšį su grybais, ožka – kopūstą ir pieną, o kurmis – morką, bulves, petražoles ir burokėlius.
 
Kai nelaimingas, peršlapęs ir pavargęs Zuikis grįžo namo su tuščiais letenomis, jo sotūs vaikai jau miegojo. Ir tuomet paskutinį kartą, visus išgąsdinęs garsiu trenksmu, pasirodė meška su statinė medaus kaip padėka už obuolius.
 
Kitą dieną didelė Zuikių šeima sėdėjo prie stalo, pilno įvairių skanėstų. O Varnai buvo keista – kaip iš tuščio maišo tiek gerio atsirado.
 
Gerbiami darbai visada būna apdovanoti. Būk dosnus ir atidus – ir viskas sugrįš didesniu kiekiu. O pavydžiai ir pikti Varnos nevertėtų imituoti. Apie tai pasakojama pasakoje apie gerą ir nesavanaudišką Zuikį, kurią sukūrė ir nupiešė menininkas ir pasakotojas Vladimiras Grigorjevičius Sutejevas.