Malachito dėžutė: Uralo pasakos

P. P. Bažovo pasakoms buvo talentingas bendraautoris – raštingas sargas Polievsko gamykloje, juokdarys Vasilyjus Aleksejevičius Hmelininas. Suaugusieji jam suteikė du pravardes – Stakančik ir Protča, į kurias jis reaguodavo. O vaikams – tarp jų buvo ir būsimasis rašytojas – jis buvo „senelis Sliško“; vaikai bėgdavo į sargybos postą ant Dumnoj kalno klausytis pasakų apie mergaitę Azovką ir Polozą, Gyvatės kalną ir Danilą meistrą, apie lobio ieškotojų ženklus, apie visokius žemės turtus... Senolis pasakojo taip, lyg pats viską matė ir girdėjo. Kai buvo minimi vietos, matomos iš kalno, jis rodė juos ranka. Bet tuo pačiu, jei prašinėjo papasakoti pasaką, sakydavo: „Tik tai ne pasakos, o pasakos ir įvykių įvardijimai. Kitas, girdi, ir kalbėti ne kiekvienam galima. Reikia atsargiai...“

Pusę amžiaus vėliau P. Bažovas geniališkai atkuria gamyklos sargo įvykius – pagal ženklus, kuriuos išlaikė atmintis: pasakos kontūras, stilius, atskiros pavadinimų, išsireiškimai. Padėjo žinios apie apylinkės istoriją, artumas tėvynės vietinei kalbai, rašytojo gyvenimo kelias, ėjęs tomis pačiomis vietomis, kur gyveno ir kūrė savo pasakas senelis Sliško.

Šiame leidinyje surinktos dauguma žinomiausių Uralo pasakų, kurias parašė P. Bažovas. Iliustracijas sukūrė menininkas Vasilyjus Bajuskinas 1940-aisiais.