Įsisiautėjęs

1934 m. rugpjūčio 27 d. 56 paaugliai pabėgo iš nepilnamečių kolonijos Prancūzijos Beliolo saloje. Iš salos ištrūkti jie negalėjo. Pabėgusiems berniukams – kai kurie ne vyresni nei dešimt metų – buvo paskelta medžioklė. Prižiūrėtojai, žandarai, vietiniai gyventojai ir net retkarčiais... pasirodantys turistai su entuziazmu ieškojo išsekusių, bejėgių pabėgėlių. Už kiekvieną berniuką, nesvarbu, ar jam dešimt metų, ar aštuoniolika, buvo paskirta 20 frankų premija. Visi pabėgėliai bus sugauti, išskyrus vieną...

Ši istorija yra visiškai tikra. Kolonija Beliolo saloje egzistavo nuo XIX a. pabaigos, ir su jos gyventojais buvo elgiamasi labai žiauriai. Dauguma jų nepadarė jokių nusikaltimų, o tiesiog buvo našlaičiai arba palikti kūdikiai, kuriuos reikėjo kažkur priglausti. Ten patekdavo ir visai maži berniukai. Ir auklėtinių pabėgimas, kaip juos vadindavo, o iš tikrųjų kalinių, autorius neišgalvojo. Tačiau pagrindinis personažas, Žiulis Bonno, neegzistavo. Pagal kai kuriuos dokumentus, pabėgėlių buvo 55, ir visi jie buvo sugauti, pagal kitus – 56, o vieno persekėjai taip ir nerado. Sorž Šalandonas, pagal savo žodžius, įsikūnijo į tą penkiasdešimt šeštąjį ir parašė istoriją apie paauglį, panašų į jį patį – vienišą, artimųjų apleistą, be kaltės nubaustą, trokštantį keršto ir mintyse susidorojantį su skriaudėjais, kad nereikėtų to daryti realybėje. Nuostabiai dinamiška, emocionali romanas. Skaitant jį, negali nesijaudinti dėl jauno pabėgimo likimo.