Legiono kraujas

Priešo vėl ant tavo namų slenksčio! Jo žingsniai — puvimas, jo kvėpavimas — ugnis, o miesto vartai plačiai atverti! Atmintis, paskendusi laiko kraujyje, bando išplaukti. Didybė, pamiršta palikuonių, vis dar žnaibosi sielos. Pareiga, atmesta visai kitų žmonių, suspaudžia širdį. Jie nežino, ką daryti. Moteris, nesugebanti turėti palikuonių, žiūri į savo vaikus su sumišimu. Sargybinis, apšalęs kyšiais, apžiūri pabėgusio vado kabinetą. Užeigos šeimininkas, stebintis bėgančius klientus, kovoja su baime... Dešimtys mirtingųjų sustojo savo likimo posūkyje, bandydami suprasti, kaip jiems elgtis. Kas jie? Kodėl… jie. Bet virš miesto vartų šviečia vėliavos šviesa, o žmogaus riaumojimas, taip pažįstamas riaumojimas, persmelkia sielą: — Legionas stovi čia! Ir daugiau nėra abejonių.