Lermontovas: Vienas tarp dangaus ir žemės

Aleksandras Blokas, rašydamas recenziją apie naują knygą apie M. J. Lermontovo gyvenimą ir kūrybą, lyg ir užjausdamas šiuolaikinius ir būsimus biografus, skundėsi: «Nėra dirvožemio Lermontovo tyrimams — biografija vargana. Lieka tik „įžvelgti“ Lermontovą.» Vis dėlto «dirvožemis» poeto supratimui vis dėlto... yra — tai jo eilėraščiai. Vargu ar mūsų literatūroje rasime dar viena tokį rašytoją, kurio kūryba — genialūs eilėraščiai, poemų, drama ir proza — taip pilnai ir giliai atspindėtų jo likimą, gyvenimo aplinkybes ir asmenybės formavimąsi. Mikhailo Jurjevičiaus Lermontovo kūrybinis palikimas liudija apie jį kaip apie žmogų daugiau ir prasmingiau nei šiuolaikinių liudytojų prisiminimai, ir neabejotinai yra geriausias pradinės medžiagos šaltinis tam «įžvelgimui», apie kurį svajojo A. Blokas. Naujos knygos apie Lermontovą autorius, apmąstydamas poeto likimą, detaliausiai analizuoja pirmiausia jo kūrinius (įskaitant ir nebaigtus, ankstyvus darbus), naudoja ryškiausius ir autoritetingiausius praėjusių laikų tyrėjų darbus, taip pat Filosofo ir rašytojų Sidabrinio amžiaus mintis apie M. J. Lermontovą, kurios yra nežinomos plačiam skaitytojui, sutinka ir polemizuoja su jomis. Lermontovas buvo perskaitytas giliai ir naujai, kas ir vyksta tais atvejais, kai poetas (Valerijus Michailovas — daugiau nei dvidešimt knygų eilėraščių ir prozos autorius) rašo apie poetą.