Vagneris

Vagnerio genijus užima vieną iš pirmųjų vietų pasaulio muzikos pavelde, o jo kūryba sudaro visą epochą muzikos istorijoje. Tačiau aplink jį iki šiol nesiliauja ginčai. Vagnerio kūriniai vieniems sukelia fanatišką susižavėjimą, kitiems — tvirtą neigimą. Saksų valdžia persekiojo jį dėl revoliucinės veiklos, o rusai užsakė jam „Nacionalinę himną“. Jis gaudavo milžiniškus honorarus ir buvo patologinis skolininkas dėl savo nepalenkiamos meilės prabangai. Kompozitorius draugavo su ruso revoliucionieriumi M. Bakuninu, Bavarijos karaliumi Liudviku II, filosofais A. Šopenhaueriu ir F. Nietzsche, susijungė su F. Lisztu. Daugeliui to meto žmonių Vagneris buvo „laisvės papročių“ įsikūnijimas, šeimyninių židinių griovėjas, tačiau jis pats nuoširdžiai mylėjo ir rado laimę šeiminiame gyvenime, apsuptas vaikų ir šunų. Vagneris vadinamas nacių ideologijos Trečiojo reicho pranašu ir mėgstamu Hitlero kompozitoriu. Jis tvirtino, kad menas turi moraliai paveikti publiką; jo siužetų ašimi buvo humanistinės idėjos, kurios pasitaikydavo tik senovės mituose. Po jo mirties pati jo likimas tapo mitu...