Aukštieji kedrai. Romanas, apysakos, pasakojimai

Gyvenimas nesirūpino romano heroju Kažimuratu, nepaprasto jėgos ir nepralaužiamo charakterio žmogumi. Praleidęs tėvo, pabėgusio užsienin, likimo valiai, berniukas patyrė daug nepriteklių. Tačiau sunkus vaikystė neištrynė iš jo to gero pradžios, kuri padėjo jam tapti tikru žmogumi. Per Kažimurato ir kitų šio pasakojimo herojų prisiminimus atgimsta karo metų vaizdai, kai dirbant, bendroje kovoje prieš fašizmą tvirtėjo tautų draugystė. Kažimuratas mintyse praeina po kiekvienu iš penkiasdešimt kiemų ir apskaičiuoja, kad iš aulo išvyko šimtas dvidešimt džigitų. „Koks būtų aul, jei visi jie sugrįžtų gyvi ir sveiki! – galvojo Kažimuratas. – Ne aul, o visa šalis!“ Tačiau pusė iš jų jau gavo laidotuvių pranešimus; džigitai žuvo mūšio lauke, yra ir tokių, kurie dingo be žinios… Kiek jų sugrįš namo sveikų ir nepažeistų, į kuriuos namus ateis laimė, kokių moterų akyse sužibs šviesa?.. Ne mažai namų tuštėjo… Neišliko visų keturių seno Jušupo sūnų, brolio ir dviejų Trofimo sūnų, Šamšinur vyro…
Varginga moteris – dirba už dešimt, kol dar nežino, kad jai teks našlės gyvenimas…